1. Prieš-Čin laikotarpis: šio laikotarpio siuvinėjimo kūriniuose daugiausia buvo raštų, tokių kaip debesų ir griaustinio raštai, būdingi paprastomis linijomis ir ryškiomis spalvomis. Siuvinėjimas taip pat pradėjo atsirasti drabužiuose, namų apstatyme ir kitose srityse, tapdamas pagrindine dekoravimo technika.
2. Hanų ir Tangų dinastijos: šis laikotarpis pažymėjo siuvinėjimo aukso amžių su precedento neturinčia klestėjimu. Šio laikotarpio siuvinėjimuose daugiausia buvo tokios temos kaip gėlės, paukščiai, figūros ir peizažai, tekančios linijos ir sodrios spalvos. Siuvinėjimai taip pat pradėjo atsirasti svarbiose vietose, pavyzdžiui, rūmuose ir šventyklose, tapdami meno forma, simbolizuojančia galią ir statusą.
3. Song, Yuan, Ming ir Qing dinastijos: šio laikotarpio siuvinėjimo darbai, paveldėdami tradicijas, daugiau dėmesio skyrė naujovėms ir plėtrai. Atsirado daugybė siuvinėjimo mokyklų, kurių kiekviena turi savo unikalių savybių, pavyzdžiui, Sudžou siuvinėjimas, Sičuano siuvinėjimas, Hunano siuvinėjimas ir Guangdongo siuvinėjimas. Šios mokyklos pasiekė ne tik technikos proveržių, bet ir reikšmingų dalykų bei stiliaus naujovių.
4. Šiuolaikinis laikotarpis: šio laikotarpio siuvinėjimo darbuose šiuolaikinės estetinės koncepcijos ir technikos buvo integruotos su tradicinėmis technikomis. Tuo pačiu metu siuvinėjimas pradėjo plisti į užsienį ir tapo meno forma, turinčia tarptautinę įtaką.
