Siuvinėjimas, senovėje žinomas kaip rankdarbiai, yra amatas, kurio metu ant tekstilės audžiami spalvoti siūlai, kad būtų sukurtas sukurtas raštas. Kadangi siuvinėjimu dažniausiai užsiimdavo moterys, tai laikoma svarbia „moteriškų rankdarbių“ dalimi. Siuvinėjimas yra vienas iš seniausių Kinijos rankų darbo gaminių, o siuvinėjimo rankomis menas Kinijoje gali pasigirti daugiau nei 2000 metų istorija.
Remiantis „Dokumentų knyga“, daugiau nei prieš 4000 metų drabužių sistemoje buvo numatyta, kad „drabužiai turi būti dažomi, o sijonai – siuvinėti“. Džou dinastijos laikais yra įrašų, kad „siuvinėjimas ir audimas buvo bendros pareigos“. Hubei ir Hunane atkasti kariaujančių valstybių ir Hanų dinastijos laikų siuvinėjimai yra aukštos kokybės. Tangų ir Song dinastijų siuvinėjimai pasižymėjo dailiomis dygsnelėmis ir sodriomis spalvomis, buvo populiarūs kaligrafijos, tapybos ir dekoratyvinių daiktų siuvimui. Ming ir Qing dinastijų laikais siuvinėjimas buvo plačiai paplitęs, o liaudies siuvinėjimas taip pat vystėsi toliau, gaminant Sudžou siuvinėjimus, Yue siuvinėjimus, Ilgus siuvinėjimus, Xiang siuvinėjimus ir Shu siuvinėjimus, žinomus kaip „Penki įžymūs siuvinėjimai“. Taip pat yra Gu siuvinėjimas, Jing siuvinėjimas, Ou siuvinėjimas, Lu siuvinėjimas, Fujian siuvinėjimas, Bian siuvinėjimas, Han siuvinėjimas, Ma siuvinėjimas ir Miao siuvinėjimas.
Kiekvienas turi savo unikalų stilių, kuris buvo perduotas iki šių dienų ir išlieka patvarus. Siuvinėjimo technikos apima daugybę skirtingų technikų, įskaitant tiesųjį dygsnį, kilpinį dygsnį, dygsnį, ilgą ir trumpą dygsnį, antklodės dygsnį, plokščią auksinį dygsnį ir dygsnį, sukuriantį turtingą ir įvairų stilių.
Siuvinėjimai gali būti toliau skirstomi pagal naudojamą medžiagą, įskaitant siuvinėjimą šilku, siuvinėjimą plunksnomis ir plaukų siuvinėjimą. Siuvinėjimo gaminiai naudojami įvairiems tikslams, įskaitant drabužius, kostiumus operos ir šokio spektakliams, staltieses, pagalvių užvalkalus, pagalvėles ir kitus kasdienius reikmenis, taip pat dekoratyvinius elementus, tokius kaip širmos ir sienų apmušalai. Gu siuvinėjimas yra garsiausia siuvinėjimo forma Mingų dinastijos laikais.
Weinane siuvinėjimas buvo perduodamas iš kartos į kartą ir yra praktikuojamas visame mieste. Yra šimtai skirtingų raštų ir spalvų. Siuvinėjimas daugiausia apima pagalves, vaikiškas kepures, pilvo apdangalus, durų užuolaidas, vidpadžius, lovų apsaugas, siuvimo rinkinius, pinigines ir gyvūnų žaislus. Šiuose dizainuose dažnai vaizduojamos gėlės, paukščiai, vabzdžiai, žuvys ir tradicinės kinų scenos. Tongguano srities moterys ant medžiaginių balnakildžių galų siuvinėja bijūnus – turto simbolius ir elegantiškas lotoso gėles. Meistriškumas yra išskirtinis ir tikrai žavus, todėl jiems suteikiamas slapyvardis „unikalus Dongfu siuvinėjimo menas“. Keičiantis laikams, vietinių produktų turinys keitėsi. Tuo pačiu metu kai kurie tradiciniai siuvinėjimai pateko į tarptautinę prekybos rinką.
Tangų dinastijos imperatoriaus Zhongzong princesei Anlei priklausė du šimtai{0}}paukščių sijonų, kurie abu yra retas lobis. Tai drabužiai iš natūralių plunksnų. Plunksnų siuvinėjimu galima ne tik pavaizduoti peizažus, gėles, paukščius, bet ir įvairias ev
